Ričardas Tuskenis

Ir štai atsiradau, tik spėjo gelsti lapas… Gimiau 1967 metais rugsėjo 14 dieną. Mama sakė, kad tais metais buvo daug obuolių, o jų gausybė pranašauja karą. Bet, ačiū Dievui, karo nebuvo.
Kadangi atėjau pasaulin gan spalvingu metų laiku, tai ir pradėjau viską spalvinti. Iš pradžių tik mintyse. Po to ant sienų, popieriaus...
Paūgėjau kažkiek. Pradėjau mokytis Vaikutėnų aštuonmetėje mokykloje Utenos rajone. O kai jau dešimt sukako, mamytė, pastebėjusi, kad man spalvinti patinka, nuvežė į Utenos vaikų dailės mokyklą. Ten per stojamuosius gavau vieną keistą patirtį: visi vaikai turėjo daug piešinių ir daug pieštukų, o aš piešinių neturėjau išvis, o ir pieštuką turėjau tik vieną. Bet, matyt, turėjau dar kažką, nes priėmė ir mokė ketverius metus.
Iš tų laikų gerai prisimenu mokytoją Andrių Surgailį. Turėjo jis kažką savyje ne įprasta, o tai mane, kaip spalvintoją, paskatino... Ką gali žinoti, net akmuo ant kelio kartais įkvepia, o žmogus juo labiau. Šitaip netyčia gavau du išsilavinimus: vieną reikalingą, o vieną arčiau sielos. Baigiau pagrindinę mokyklą ir įgijau dailės pagrindus. Bandžiau stoti sielos vedamas - į Kauno Stepo Žuko technikumą, deja, nepatekau. Pasiūlė pradžioj „pakariauti“, o po kariuomenės stoti be konkurso. Pabandžiau į „VISI“ - ukus, ten pavyko – įstojau į pramoninę civilinę statybą.
„Atkariavęs” 1988 metais nusprendžiau „VISI” nebesimokyti, o stoti į Vilniaus dailės institutą, tada jis taip vadinosi. Beveik metus ruošiausi. Tapybos mokiausi pas Giedrių Kazimierėną, piešimo pas jo žmoną Tatjaną, o projektavimo mokė architektas Albertas Domereckas. Taip ir įstojau į Dailės institutą. Pabaigiau studijas 1995 metais, institutas jau vadinosi VDA. Įgijau dizainerio- dailininko specialybę.
Betgi gimiau rudenį, todėl teptuko iš rankų ir nebepaleidau... Pirmają savo „SKRYBĖLĖTĄJĄ“ nutapiau pirmajam Vilniaus LIFE festivaliui. Šį mano kūrinį nupirko vokietis, jis, pasirodo, kolekcionavo paveikslus su skrybėlėmis. Skrybėlės man taip pat patinka. Gražūs buvo laikai, kai žmonės vaikščiojo skrybėlėti. Ilgą laiką prie jų nebuvau net prisilietęs.
Akys - žmogaus sielos veidrodis, jos parodo išgyvenimus: džiaugsmą, liūdesį, flirtą... Kaip pažiūrėsi. Skrybėlėtųjų madmuazelių personažas atspindi žavią asmenybę, todėl nesinori per daug „įnešti“ savęs. Nesinori pažeisti to jausmo ir nuotaikos.
Gyvenime projektuoju individualius, visuomeninius interjerus, baldus, kuriu grafinius ženklus. Atlieku individualius tapymo užsakymus. Net mokausi groti gitara, nes apie tai irgi svajojau. Iš visiškų nuolaužų restauravau gitarą naujam gyvenimui.
Bet vis neduoda man ramybės tas mano rudeninis teptukas.... Grįžtu prie savo „SKRYBĖLĖTŲJŲ“...